Istorija kupina pavyzdžių, kai sapnas ar kitas ženklas paragino žmones kažką atrasti, sukurti, kas pakeitė pasaulį. Ar tokie dalykai nutinka išrinktiesiems? O gal tai tik atsitiktinumai – žmogus reikiamu metu atsidūrė reikiamoje vietoje..?

Reikėtų pridėti trečią šios sėkmės formulės elementą – tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, tinkamas žmogus. Retai kada genialios verslo idėjos, išradimai, sumanymai ateina atsitiktiniam žmogui niekada net nemąsčiusiam ta tema. Dažniausiai žmogus arba dirbo toje srityje, mąstė apie tuos dalykus arba tiesiog ieškojo idėjos, sąmoningai jos dairėsi, laukė.

Pavyzdys galėtų būti pats Mendelejevas, kuris kūrė sistemą kaip klasifikuoti elementus, suko dėl to galvą, bet nepajėgė padaryti reikiamo sąmonės šuolio. O pasąmonė gavusi visą informaciją, būdama kur kas kūrybiškesnė bei susijusi su visuotiniu informacijos lauku sudėliojo taškus ir sapne parodė sprendimą.

Kitas variantas kai į verslą linkę žmonės, kurie suvokia jog nenori dirbti samdomo darbo nuo 8 iki 5, sąmoningai ieško, laukia idėjos kaip praturtėti, įdėmiai stebi viską, kas juos supą, klausosi visko, ką girdį. Ir ta vidinė nuostata tampa tarsi užduotimi pasąmonei, kuri įsijungia į procesą. Esu skaičiusi istorijų kaip būsimas milijardierius dar nieko neturėdamas laukė savo auksinės idėjos ir pamatęs kažkokio laužo krūvą intuityviai pajuto jog jam jos reikia, nuėjo, susitarė, nusipirko ir tik po to išsiaiškino kas tai bei kad tai vertinga ir gerai uždirbo.

Kiti stebėdami įprastą aplinką kurioje gyvena ar dirba ir būdami atviri idėjoms pastebi kažką, ką galima patobulinti, padaryti patogiau, geriau, ekonomiškiau ir imasi iniciatyvos iš to pradėti nuosavą verslą.

Esu tikra jog daug tokių idėjų atėjo, bet nebuvo realizuotos dėl žmogaus pasyvumo, nepasitikėjimo savimi, nenoro rizikuoti. Kaip minėjau – nepakanka būti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, dar turi būti reikiamu žmogumi. Ir tos galimybės bei idėjos ateina pagal žmogų – iš jo aplinkos, interesų sferos, pagal jo polinkius ar išsikeltą sau misiją. Čia kaip su žvejyba – pagauni žuvį, kokia veisiasi vandenyse kur žvejoji.

Kodėl kartais atrodo, kad pasąmonė žino daugiau nei sąmonė? Pavyzdžiui, kai sapnai padiktuoja sprendimus, atsakymus ir pan.

Ji ne tai, kad žino daugiau, bet vienu metu gali apdoroti labai didelį joje saugomos informacijos kiekį ir iš jo padaryti išvadas. Taigi tai mes patys žinome daugiau nei bet kuriuo vienu momentu laikome aktyviojoje atmintyje – sąmonėje. Tarsi superkompiuteris pasąmonė atlieka turimos informacijos analizė, modeliavimą, skaičiavimus ir voila pateikia atsakymą per sapną, netikėtą, tarsi iš niekur atėjusią išvadą ar nuojautą.

Ir gal ne visiems priimtina idėja apie visuotinio informacinio lauko egzistavimą, bet apie jį žino daug kas ir jis skirtingai suvoktas įvairiose kultūrose. Galima į jį žiūrėti per religinę prizmę ir vadinti Dievu ar kūrėju, iš kurio viskas kilo, galima rinktis ezoteriškesnį ar universalesnį terminą kaip Akašos įrašai ar potencialo laukas. Bet esmė tame, jog giliausiame, subatominiame lygmenyje mes esame ne kas kita kaip energija ir informacija, tartum kažkieno mintys įgyjančios formą. Ir visut viskas yra susiję lyg vandens lašeliai į vientisą vandenyną. Į šį informacijos lauką užklausą dėl kokios nors informacijos nusiunčia pasąmonė.

Tie kas klausia ir įdėmiai klausosi atsakymo jį gauna. Problema jog ne visi mokame teisingai klausti ir palikti klaustuką „kaboti“ tyloje. Ne visi mokame klausytis, vietoje to skubame imti kalbėti (mąstyti, racionalizuoti) patys neišlaikę tylos. Galiausiai ne visi geba suprasti ateinantį atsakymą, labai dažnai jis ignoruojamas – neįsiklausoma į nuojautą, nesiimama veiksmų realizuoti kilusiai idėjai. Tai tik mūsų nuostolis, nes idėja trokštanti virsti realybe per bendrą informacinį lauką ras tą, kuris klausysis.