Kai man buvo 23 metai, vasarojau pas tėvukus. Tėvai buvo išvykę į kelionę, o aš prižiūrėjau vyresnio brolio sūnų, kuriam tada dar nebuvo trijų metukų. Laikas buvo maždaug po pietų, kai kažkas pabeldė į duris. Atidariau ir pamačiau senyvą moterį, panašią į čigonę. Ji maišyta lietuvių-rusų kalba siūlėsi mane išburti. Tokiam mažam miestelyje sutikti svetimą čigonę buvo didelė retenybė, o kad dar į namus eitų ir siūlytųsi išburti, tai iš vis buvo pirmas kartas. Mūsų miestelyje gyveno tik viena „sava“ čigonų šeima ir mes visi juos pažinojom, jie būrimu neužsiėmė. Su buriančiom čigonėm buvau susidūrusi tik didmiesčiuose. Žinojau, kad apgauna ir pavagia pinigus, o čia dar į namus siūlėsi, todėl aš žinoma visaip atsikalbinėjau, kad nenoriu, nereikia, netikiu. O ji pristojo kaip pikta dvasia. Negalėdama ja atsikratyti sakau: „na gerai, pasakyk ar tas vaikas mano“. O ji tik šmurkšt pro mane į virtuvę ir sako: „aš gi ne aiškiaregė, reikia kortas paskleisti, jos ir pasakys“.

Pamaišė pamaišė ir ištraukė vieną kortą. Sako: „ne, šitas vaikas yra ne tavo. Tu dar neturi vaikų“. Na, tada jau ir aš prisėdau susidomėjusi. O ji jau nusiteikusi burti vėl išmaišė kaladę, liepė man perkelti ir tada pradėjo dėlioti jas ant stalo. Kortos buvo rankų darbo, didelės, stačiakampės, vaizdai, net ne vaizdai o kažkokie nesuprantami dalykai, ant jų buvo išpiešti juodu tušu.

Išdėliojusi kortas, tęsė pradėtą mintį, sakydama, kad aš gyvenu ir dirbu kitame mieste, kad aš esu netekėjusi, kad esu labai išdidi ir visus kavalierius atstumiu savo išdidumu. Sako aš tau galiu padėti nuimti šitą blogumą, tik man reikia auksinio daikto. Na, čia aš jau ir pagalvojau „prasideda“. Sakau, neturiu jokių „auksų“, o ji pademonstravo man tą burtą su adata kai ji paruduoja ir sako greičiau duok ką nors auksinio kitaip liksi sena merga iki 52 metų. Tai mane paveikė ir aš suradau panašią į auksinę mamos skarą. Ji sako tiks. Suvyniojo adatą pabūrė ir adata vėl patapo blizganti.

Tada vėl išdėliojo kortas ir pasakė mano ateitį. Sako dabar tu grįši į savo miestą ir ten kur gyveni, ten ir sutiksi savo vyrą. Jis bus aukštas, lieknas, inteligentiškas, tu iš karto suprasi, kad tai jis. Tekėk už jo ir tavo gyvenimas bus labai geras. Turėsi du vaikus, pirmas gims sūnus, antra duktė. Gerai gyvensit, visko turėsit, tik kažkas negerai bus su tavo vyro sveikata.

Pabaigoje, kad viskas išsipildytų, liepė niekam nepasakoti tris dienas. Sekančią dieną atvažiavo pusseserė ir mes išėjome į šokius. Šokiuose šokdino jaunesnio brolio draugas, paskui namo lydėjo ir iškarto įsimylėjo mane. Pamenu kaip aš savyje pasijuokiau iš čigonės burto ir išmečiau jį iš galvos, nes šitas buvo mažiukas, ir visai neinteligentiškas. Bet, kadangi aš jam labai patikau, o man buvo atostogos, mes su juo eidavom pasivaikščioti, jis vis kalbėjo kad mane myli, o man buvo nuobodu, bet nedrįsau jam sudaužyti širdies. Galvojau baigsis atostogos, išvažiuosiu ir baigsis ši draugystė.

Po atostogų grįžau į savo bendrabutį ir pas mane atėjo pažįstamas vaikinas, kuris kaip nebūtų keista irgi pradėjo sakyti, kad mane myli, o aš į jį nekreipiu dėmesio. Aš skalbiau megztinius vonioje, o jis sėdėjo ant vonios krašto ir kalbėjo apie meilę. Matyt per ilgai jis užsibuvo, nes penkių vaikinų kompanija pradėjo jo ieškoti ir eidami per visus kambarius atrado jį pas mane. Vietoj to, kad jį išsivestų, gavosi atvirkščiai, jie visi sugarmėjo pas mane, prašėsi vaišinami, lindo į šaldytuvą, kaitė arbatą. O aš jau džiausčiau megztinius guldydama ant lovų, kad per naktį išdžiūtų, atsisėsti jiems nebuvo kur, sėdosi ant mano megztinių, aš juos bariau, be to man reikėjo ruoštis į naktinę pamainą, nebuvo kur pasislėpti, kad persirengčiau. Taip man su jais bekariaujant ir įsimylėjo mane tas aukštas, lieknas ir inteligentiškas vyras. Ir toliau viskas buvo lygiai taip kaip buvo išburta, bet apie čigonę prisiminiau tik po 7 metų kai mano vyras susirgo nepagydoma liga…

Liepa