Ar karminės skolos perduodamos atžaloms?

Kalbant apie karmą tai labiau liečia sielą ir siela savo karmą nešasi su savimi iš gyvenimo į gyvenimą. Tačiau yra genetinė atmintis perduodanti žmogiško gyvenimo ryškiausias patirtis iš kartos į kartą. Kai patiriame didelį stresą mūsų vidinė terpė tampa rūgštinė, aktyvuojasi tam tikras enzimas, kuris visą tos patirties informaciją įrašo į RNR, kas vėliau tampa DNR ir mūsų dalimi, kuri bus perduota ir palikuonims.

Tai puikiai pademonstravo eksperimentas su pelėmis, kurias vertė bėgti per didelį labirintą. Pirmos kartos pelėms reikėjo šimtų valandų rasti išėjimą, o 27 kartos pelės jau išmokdavo pereiti labirintą per kelias dešimtis valandų.

Genetinė atmintis – mes tęsiame savo protėvių istorijas

Aš pati visuomet stebėjausi iš kur pas mane trauka katastrofų ir išgyvenimo temai nuo pat vaikystės. Žiūrėdavau visus tokio žanro filmus, skaičiau tokias knygas, jaučiau vidinį nerimą ir norą būti pasirengus – turėti išgyvenimo žinių ir priemonių. Ne taip seniai prasitariau vyrui jog norėčiau namie turėti „išgyvenimo dėžę“ su vandens filtru, pirmosios pagalbos priemonėmis, maistu ir kt. Iš tiesų esu apgalvojusi kas būtų mano dėžėje.

Kai garsiai išsakiau tokį keistoką savo norą ėmiau mąstyti. Mes daug ką priimame kaip savaime suprantama kol nepradedame kelti klausimų. Iš aš supratau jog tai genetinė atmintis! Mano močiutę jaunystėje ištrėmė į Sibirą, tėtis ir dėdė gimė ten. Močiutė tris kartus bėgo kol grįžo į Lietuvą, čia teko su šeima, su mažais vaikais slapstytis. Senatvėje ji turėjo labai stiprią bado ir vagių baimę, joje tiesiog įstrigo emocijų jog yra stygius ir kažkas gali atimti viską, ką turi, energija. Ir ta energija buvo perduota palikuonims. Džiaugiuosi, kad tai išsiaiškinau nes negali įveikti to, ko nematai.

Motinos prakeikimas

Esu turėjusi klientų, kuriuos prakeikė kas nors iš giminės ir ne kartą mačiau situaciją, kad prakeikimas lyg ir nesuveikė, bet žmogaus gyvenimas katastrofiškai nesiklosto. Esmė tame, kad vien žinojimas jog tave prakeikė motina yra baisi trauma. Kažkuri žmogaus dalis dėl to pyksta ir smerkia mamą, siekia atsiriboti, o kita dalis visuomet besąlygiškai mylės ir dievins mamą ir žmogus nesąmoningai jaus kaltę ir baus save už tai, kad pyksta ant mamos. Į klausimą kaip apsisaugoti nėra lengvo atsakymo, nes joks ant kaklo užsikabintas veidrodėlis, joks akmuo ar apsauginės sienos įsivaizdavimas neapsaugos nuo suvokimo kas vyksta ir psichologinės traumos. Žymiai daugiau atvejų yra kai su tokiais įvykiais susidūrę žmonės patys sau paleidžia savidestrukcijos programą nei kad realiai suveikia pats prakeikimas.

Giminės prakeiksmas – ar yra išeitis?

Atskira tema yra kai kažkas iš giminės pažeidė svarbiausius Visatos dėsnius ir užsitraukė prakeikimą ne tik sau, bet ir palikuonims. Yra tokių giminių, daugelis žino apie Kenedžių prakeiksmą. Žmonės bijo prakeikimų, tačiau tikrasis prakeikimas labai retas ir jį net jei ištaria žmogus, iš tiesų uždeda aukštesnės jėgos to nusipelniusiam asmeniui. O palikuonis jis paliečia todėl, kad mes iš kartos į kartą perduodame tam tikras savybes, vertybes, principus ir palikuonys turi tas pačias savybes, kurios tokiomis pačiomis aplinkybėmis leistų padaryti tą patį Visatos dėsnių pažeidimą. Dažniausiai tai yra nusikaltimas prieš kūrybinį principą, prieš nekaltumą, prieš vaiką. Ir tokio prakeikimo žmogus nenuims, tačiau jame visuomet numatyta išpirkimo galimybė. Tiesiog turi įvykti pokyčiai žmogaus asmenybėje, nebelikti tos savybės, to kabliuko už kurį giminė prakeikta ir žmogus išsilaisvins bei apsaugos savo tolimesnius palikuonis perduodamas jiems informaciją apie rastą sprendimą, išauklėdamas savo pavyzdžiu, nebeperduodamos pražūtingos savybės.