Gavau klientės prašymą paaiškinti kodėl prieš svarbius įvykius ją sapne lanko mirusi močiutė, ko apskritai gali iš mūsų norėti mirusieji. Toliau rasite mano mintis šiuo klausimu. Labai norėčiau išgirsti jūsų istorijas ir mintis apie tai ką tokie susidūrimai su mirusiais reikia komentaruose.

Ko gali norėti siela, ar jos galėtų linkėti pikto?

Siela, dieviškoji dalelė keliauja toliau, egzistuoja toliau. Man yra tekę užmegzti kontaktą su siela – dariau Reiki abortuojamam vaikučiui, jo sielai išlydėti. Pati tai pasiūliau savo klientei, norėjau sumažinti sielos patiriamą traumą, tačiau paaiškėjo jog aš neteisingai suvokiau situaciją. Toje sieloje nejutau nuoskaudos ar nusivylimo, kad jos nepriėmė, tai buvo tyriausias ir gryniausias džiaugsmas, tyrumas, švara, visiškas to, kas vyksta priėmimas ir iš sielos gavau žinią perduoti savo klientei – kad ji ją myli ir nekantrauja susitikti, dabar jau ne fiziniame pasaulyje, o sielų. Kai meditacijoje, 3 mėnesius prieš pastojimą pajutau savo auroje būsimo vaikelio sielą taip pat ją jutau kaip gryniausio gėrio, šviesos ir džiaugsmo kamuolėlį. Taigi esu tikra jos siela, ta dieviškoji dalelė mumyse niekaip negalėtų linkėti blogo.

Kaip tik neseniai su vyru žiūrėjome ekstrasensų mūšį. Ekstrasensai tyrė atvejį kai kažkas labai negero buvo vienos moters namuose, ji su vaikais tiesiog negalėjo ten gyventi. Viena ekstrasensė atėjusi pamatė šalia tos moters jos buvusį mylimąjį, kurio ji nesulaukė iš armijos ir kuris nusižudė. Ekstrasensė jį aiškiai apibudino, moteris jį atpažino ir išvada buvo jog jis nori jos sau, jis ją terorizuoja. Ji davė nurodymus ką tai moteriai daryti, kaip išprašyti mirusįjį. Atrodė viskas aišku, problema išspręsta. Bet atėjo giliau ir daugiau matanti ekstrasensė, kuri pamatė ten daugybę mirusiųjų, praktikai šalia visų ten susirinkusių, buvo jų artimi mirę žmonės. O nuėjusi į baisiausią vietą name ji rado būtybę, kurią apibudino kaip raganos gyvūnėlį, natūralų ar dirbtinį kūrinį, kuris raganą saugotų, o paprastus žmonės tiesiog suėstų ir realiai mito jais, todėl žmonės ir jautė jog negali tame name būti. Ir tai paaiškino kodėl susirinko tiek daug mirusiųjų, kodėl atėjo net draugių ir visų pakviestų į filmavimą žmonių artimieji mirusieji – jie susirinko perspėti, saugoti ir ginti.

Gal sielos palikusios šį pasaulį ne iš karto įsikūnija, gal jos leidžia nemažai laiko tarp gyvenimų ar tas laikas ten kitaip eina, kad jie gali prižiūrėti likusius savo artimuosius. Gali būti jog kartais siela išėjo su kažkokia našta ant širdies, kalte, ne veltui atsirado tikėjimas skaistykla, gal sielos tiesiog kažkurį laiką skiria apmąstyti buvusį gyvenimą, integruoti gautą patirtį su visų kitų įsikūnijimų patirtimis. Nenustebčiau jei kartais joms skaudu, jos kenčia. Vedos moko jog tobulėti sielos gali tik būdamos žmogumi, sielos lygmenyje tai beveik neįmanoma ar vyksta labai ilgai ir sunkiai ir jiems gali reikėti mūsų pagalbos – mūsų maldų. Nors ties šiuo momentu turiu abejonių. Dieviškai dalelei, kuri yra tobula argi gali reikėti kažko dar? O kam gali reikėti?

Kam iš tiesų reikia mūsų dėmesio, mūsų maldų, mūsų baimės, kas mus apsėda?

Žmogus yra daugiasluoksnė būtybė, kalbant supaprastintai yra fizinis kūnas, yra emocinis, mentalinis, energetinis ir dar visa eilė jungčių reikalingų sujungti grubiausią fizinį lygmenį ir subtiliausią dieviškąjį sielų lygmenį. Ir mirus fiziniam kūnui visi tarpiniai taip pat pamažu miršta ir suyra. Bet kur yra sąmonė ir susitapatinimas su fiziniu kūnu ir materija, ten yra ir noras „gyventi“, t.y. likti čia. Žmogaus kūnams yrant, skylant, nykstant kažkurie fragmentai veikiami instinkto kabintis į gyvenimą ima tam priešintis ir stengtis pasilikti. Kadangi jie tik fragmentai buvusio asmens, ne pilna asmenybė ir jų vienintelis tikslas išgyventi, jie ima ieškoti gyvybinės energijos „donoro“. Ne veltui seniau buvo tam tikri papročiai kaip elgtis su mirusiuoju, kiek jį laikyti, uždengti visus veidrodžius, naudoti tam tikrus augalus.  Tai buvo skirta apsaugoti gyviesiems nuo tų fragmentų prikibimo/apsėdimo.

Jiems lengva įsikabinti į mylintį žmogų, kuris ir pats nenori atsisveikinti ir paleisti mirusiojo, kuris daug liečia mirusįjį, bučiuoja. Ko tik žmonės neprisigalvoja – fotografuojasi su mirusiuoju, deda savo daiktus ar nuotraukas į karstą norėdami išlaikyti ryšį su mirusiuoju. O kas domisi tikriausiai yra girdėję apie juodosios magijos praktikas kuomet su tam tikromis apeigomis į karsta deda, kad mirusysis įsivestų gyvąjį. Tai ne siela, o gyventi norintys, bet mirti turintys fragmentai nuvaro žmogų į kapus misdami jo gyvybine energija. Maža to, kai žmogus mėgina užmegzti ryšį su apsėdusia dvasia/fragmentu jis būdamas tik dalele to, kuo buvo žmogus ir toliau jau vystydamasis pagal dabartinį svarbiausią prioritetą išgyventi gali kalbėti bet ką, kad tik gautų ko jam reikia – gyvybinės energijos. Gali vaidinti mylėtą mirusįjį, gali apsimesti dvasiniu vedliu, gali imituoti ateitį ar ką nors bauginančio, kad ir patį velnią, kad tik žmogus juo neatsikratytų, kad maitintų savo mintimis, emocijomis ir energija.

Kiekviena kultūra turi savo supratimą ir terminologiją – šiuolaikiniai specialistai vadina šias savarankiškai egzistuoti liekančias ir gyvuosius apsėdančias daleles fragmentais, o mes iš seno turime du skirtingus žodžius – siela ir dvasia. Siela tai dieviškoji dalelė, ji gali nebent globoti ir saugoti, galbūt kartais prašyti maldų ar perspėti, mėginti atkreipti į kažką dėmesį. O dvasia, tas prie žemiško gyvenimo prisirišęs ir per ilgai be kūno ir be sielos čia užsilikęs fragmentas nori maisto – gyvųjų gyvybinės energijos. Sielų neverta bijoti, galiausiai mūsų stiprybė yra mūsų genealoginiame medyje ir protėvių globoje. O dvasias ar fragmentus specialistas turėtų pašalinti nuo žmogaus ir išlydėti kur joms priklauso.

Ar visuomet tai iš tiesų susiję su mistiniais dalykais, sielomis ir dvasiomis?

Galiausiai yra trečias variantas – internalizuoti artimi ir svarbūs buvę žmonės. Juk mūsų asmenybė daugialypė, vaikystėje mes tapatinamės su tėvais ir perimame jų įsitikinimus bei vertybes. Vėliau stengiamės integruotis visuomenėje kurdami naujas personas savyje. Nereikia turėti daugybinių asmenybių diagnozės, kad mumyse kartais pasigirstų mylintis ir guodžiantis mamos balsas, griežtas tėvo balsas ar kitokie. Mes užmezgame energetinį ryšį su mus supančiais žmonėmis, esme nuskaitę jų energiją ir informaciją ir būtent iš to, ką sąmoningai ir nesąmoningai nesame išaugoje savyje apie juos galime atkurti juos ir „pasikalbėti“, paprašyti patarimo, jų išminties. Ir išgirsime tai, ką mūsų nuomone būtų pasakęs tas žmogus remiantis tuo, ką apie jį žinome. Ir mūsų pasąmonę gali panaudoti bet kokį vaizdinį per sapnus vaizduodama kokią nors informaciją. Jei suteikėme kažkokiam simboliui/vaizdiniui tam tikrą reikšmę tas simbolis taps pastovus, kaip sutartinis ženklas.

Kaip atskirti kada jus moko, veda ir saugo protėviai, kada apsėdo nerami dvasia, o kada tai tik pasąmonės simbolių kalba?

Kaip sakoma iš vaisių pažinsi medį. Jei to kontakto per sapnus ar kitu būdu rezultatas yra išties parama ir pagalba jums, galima manyti jog jus globoja jūsų giminės medis ar išėję mylimi žmonės. To bijoti nereikia, tai jūsų stiprybės šaltinis. Jei kontaktai ne natūralūs ir šviesūs, per sapnus, sutapimus, prisiminimus, o bauginančiai kišasi į sąmoningą dienos gyvenimą, ne vien sapnus, jei jums daro stiprią įtaką, nenori palikti laisvės rinktis ir elgtis kaip pats nuspręsite, jei iššaukia daug stiprių emocijų ir galima suprasti jog kažko iš jūsų nori – tai neramios dvasios, fragmentai, kurie minta jūsų energija ir jais reikia kuo skubiau atsikratyti. Galiausiai jei sapnuose ir prisiminimuose iškyla mirę žmonės ir elgiasi būtent taip, kaip būtų elgęsi gyvi, taip, kaip jūs ir tikėtumėtės iš jų, gali būti jog jums tiesiog reikėjo to žmogaus paramos ir patys jį sukūrėte/iššaukėte ir tam nebūtinai jie turi būti mirę. Filmuose veikėjai kritinėse situacijose dažnai pasikalba su tais, kurie mirę, ar kuriuos laiko mirusiais, tikriausiai pasąmonė sukuria tą, kuris tuo metu galėtų geriausiai padėti, išreikšti kažkokią vidinę išmintį, kurią svarbu iškelti į paviršių. Taigi galite visiškai ramiai pasišnekučiuoti su savo vaizduotės kūriniu ir gauti iš to kažkokios naudos.